Pagaliau sušilus orams, seneliai atidarė deginimosi sezoną. Socialinė darbuotoja pasiūlė nuvažiuoti prie ežerėlio, pašerti antytes, pabraidyti. Močiutės sutiko, pasiėmė batono ir įsėdo į autobusiuką. Nuvažiavus prie ežero mus pasitiko antytės, karšta saulė ir šaltas vanduo. Nors močiutės dar nesiryžo pabraidyti, bet vis tiek smagiai praleido laiką gryname ore.

Pagaliau sušilus orams senelių namų gyventojams buvo pasiūlyta pakeliauti. Kadangi dauguma dar nebuvo lankęsi mūsų netolimame, bet labai gražiame krašte – Anykščiuose, sugalvojome nuvažiuoti ten. Pirmiausiai nuvykome į Arklio muziejų, kuris yra įsikūręs Niūronių kaime. Čia saugomos ir eksponuojamos gausios Lietuvos arklininkystės istoriją menančios eksponatų kolekcijos. Mus pasitikęs gidas aprodė muziejų ir papasakojo viską apie arklius, vežimus, ratus, plūgus, žirgų laidojimo papročius ir pan. Močiutėms labai patiko ekspozicijos, nes dauguma prisiminė, kaip anksčiau gyveno, kokiais amatais – kalvystės, audimo – užsiėmė jų tėvai praeityje. Taip pat lankėmės aukštaitiškoje sodyboje, kur mums buvo papasakota apie duonelės kepimą. Gyventoja Monika atsiminė, kaip pati kepdavo duoną, todėl pirmiausiai įėjusi į namą paklausė, kur yra ližė. Apžiūrėję visus eksponatus, pasistiprinę užkandžiais ir pailsinę kojas keliavome toliau. Nuvykus į Anykščius neįmanoma neaplankyti mūsų gamtos ir kultūros vertybės – Puntuko akmens. Ištvermingiausi seneliai net pasiryžo pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Čia iš aukštai apžvelgėme apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėjome Šventosios upės vingiais bei pamatėme aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios bokštus. Pavargę, bet laimingi gyventojai grįžo namo ir dar ilgai pasakojo savo įspūdžius kitiems. Nei vienas neišsigando kelionės, klausė, kada bus kita ekskursija.