Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Mūsų senelių namų gyventojai taip pat kruopščiai ruošėsi Šv. Velykoms – močiutės karpė iš popieriaus zuikučius, darė iš siūlų kiaušinių formos papuošimus, gamino spalvotus kiaušiniams dėkliukus, komponavo vazose iš berželių šakelių pavasarines puokštes bei jas pačios papuošė. Dieną prieš Šv. Velykas visi norintys susirinko ir margino kiaušinius. Ankstyvą Šv. Velykų rytą, geresnės sveikatos seneliai dalyvavo Šv. Mišiose, kiti – meldėsi namuose. Vėliau visi susėdę prie bendro stalo meldėsi, valgė margučius, kitas vaišes ir giedojo visiems žinomas giesmes. Be abejo, daugelis sulaukė artimųjų, atskubėjusių pasveikinti su šia gražia pavasario švente.

Likus savaitei iki Šv. Velykų, Verbų sekmadienį, stipresnės sveikatos senelių namų gyventojai ėjo į šalia esančią bažnyčią, dalyvavo Šv. Mišiose, priėjo išpažinties bei priėmė Švč. Sakramentą. Tiems, kurie negali patys nueiti į bažnyčią, balandžio 16-ą dieną Šv. Mišios buvo aukojamos senelių namuose. Visi norintys galėjo prieiti išpažinties pas parapijos kleboną Gintautą Naudžiūną, o vėliau, per Šv. Mišias, priimti Švč. Sakramentą. Pamokslo metu klebonas ragino visiems atkreipti dėmesį į save, į savo elgesį, skatino susitaikyti, atleisti, kad visi galėtume džiaugsmingai ir ramia širdimi sutikti Šv. Velykas.